To the town where I live

I’ve got many names and a tangled history, which occupies my centre as a giant Hephaestus of rough glass shards masterfully joined together. The massive sculpture-mount bears a modern name: the Poet. A poet is a haystack of cold weapons in my heart. Not even a nameless vagabond, a scruffy cat, a stray dog or a global dove would dare to look for a snug berth in the Poet’sbosom. A poet in a post-modern province is a cutting-edge loneliness resting on a rusting pedestal and covered in thick dust. These are not the only symbols that speak to my peculiarities. Once upon a time, I was famous with my ‘Venetian flower,’ a perfectly circular wall-ring with defensive petal-shape turrets. Mediterranean civilizations have a deep knowledge of erecting walls with great precision. They sense a place like a lover’s body. They hem in the lover’s body so that from the inner side it stays confined, and from the outer – any temptation is forestalled. The ring grows ever tighter until it cracks. The closest rings – the family circle, the first nurturers, the loved ones and dependants – are the tightest ones and cause the most pain when they crack. The others – the looser surroundings of the wealthy and destitute; torturers and sycophants; geniuses and hopeless fools; architects and archaeologists; photographers and historiographers; barristers and bookkeepers; doctors, and doctors with Jewish surnames; depraved priests; Brits, Arabs, and Russians; bland suburbs, cul-de-sacs, faux mansions, strips of shops, sterile shopping centres, languishing taverns and prospering fast-food outlets; blue flags with little yellow stars – these rings detach easily without causing confinement. They are like the threads of a diffuse contemporality – days that appear and vanish, obeying the moves of the Sun.

In my part of the world the sun rises and sets with suddenness. As if it jumps into the sea, and when darkness is over it leaps back, launching itself from the bed of a comfortable wave. I often identify with the sun, because I am overwhelmed by it. I heat up like a skillet, like the valley of Mesaoria (which in Greek means ‘land in-between mountains’). I heat up like a tiny droplet that bursts into a revolution. I have no wide squares adequate for fomenting uprisings, or monuments to illustrious revolutionaries. My symbols of battle are as comical and pathetic as garlands of plastic olive branches. I am myself a never-ending battle without victory wreaths. I am Chora. That is one of my given-names. That’s what the locals call me. I am really fond of the name Chora, especially with its popular postmodern interpretations. Etymologically it bears witness to an all-embracing generosity and motherness. I’m generous and mad as a middle-aged mother. A mother in her middle-age with a pseudonym… Middle Ages are a period of my prosperity, and in them I wish to stop dead, hoping to preserve within me the eternity of youth. My ambition causes cracks in the ring that most bound me. I split in two. Now I have two faces, two halves: the Northern one –concealed in the images of the past, a welcome abode for domestic ghosts, and the Southern—a noisy and frenetic crossroad of foreigners passing through. Soon I realised that this two-facedness provides me with a sense of security and the mastery to withstand the incursions of other cultures, the cunning of Eastern politics, and the stress of survival. My faces act and study each other. There are seasons when I for months observe myself in the mirror of the clear sky and do nothing but scan my most hidden thoughts. I know that in the reverse side of the sky is my other face, but it is just that I never know which one to trust at any given moment.

Perhaps the secret of eternal youth and vitality lies in not-knowing, in a holy duality, because these resist existential sleep and the rush to reinvent one’s self. Eternity exists, but its secrets unfold to each one of us in a different time and manner. I suspect that the source of my eternal youth is found in the tension between my two faces, two histories, the intimate sense of the substitute. I always wanted to find myself in a place where I can lead more than one life. I wanted a space for my faces. My own island, perhaps. An island is the best place for fantasies. On an island…gloriously alone …together with my faces. In truth, other than this obvious double-facedness, I contain nothing else special. I try to add to it more meaning. For this I decorate my empty spaces with icons. Each age leaves its colour in its icons, and the iconographer–his talent, his heart or his ineptitude. Most of all, of course, I adore my iconographic image of the Middle Ages. The truly rich colours of the age and the golden light melting the frames bear witness to mastery and experience. Nevertheless experience and light are not things to be accumulated. They are never the same and certified. I think that experience is the sense of knowing that you have a gift, which might never reveal itself. I gathered the icons into two sunny rooms beside the relics of the Catholic Church. My fragile Catholic towers, over the course of time, were converted to heavy Byzantine domes. These then were turned to the sharp turrets of mosques and finally, charming ruins.

I never thought I would love ruins. I must admit that they compose my most authentic part. For me they are untouchable, powerless and as transparent as the soul of a child. Without them I wouldn’t have my faces. Ruins remain when men leave and retreat – a sad act. However, they do not look doleful, but rather – majestic. The longer they stand without human touch, the more majestic they become, as if they were an eloquent rebuke to those who have left and retreated. No one really notices ruins except the sky – the only eternal cupola. Crowned by the sky, they seem holy. In my part of the world the sky is golden like an icon’s base. There are moments when I’m tempted “to sell my kingdom” and shove off to the nearest Five-finger mountain, which I gaze at nostalgically every day through my windows. They tell me that it is home to the ruins of the  Sinaimonastery, which are a wonder of the world,  and that there – if one braves the rattlesnakes and thorn-bushes – one can catch a glimpse of a truly Biblical landscape, which, they say, can change your life.

The invisible ruins of life, unfortunately, feel sadder than crumbling, derelict walls. Then perhaps we can go on thinking that God is sadder than the church, and life than afterlife, i.e., reason than consequence, original than duplicate, a live image than photograph… It suddenly struck me that I only now understood the irony of the poet Cavafy – the ‘bugbear’ of the age -towards photography. “Photography, what a dreadful word,” he wrote. He said it not just because of his poetic confessions, that he often used to meet the “objects” of his homosexual love in photographs,  not in reality. In a Cavafian understanding, to photograph would mean to suffer. Photography, in its deepest sense, is an act of suffering in the name of beauty. To find beauty through suffering, to see beauty in suffering, to cause beauty suffering, to suffer beauty, to suffer before beauty, to suffer for the sake of beauty, to beautify suffering… Always for beauty, even amid ugliness – for beauty’s sake. There are never any “not-beautiful” photographs; only too little suffering, as in icononography. If, in a certain sense, the mission of beauty is to create bliss, it means that the photograph, as the repository of beauty, always makes a stronger effect than the real image. Is the picture more real than the real image? This I don’t know and I have almost no pictures as I have yet to find my photographer. Nobody is attracted to my ruins and my contrasting faces. In me one will not find consistency, harmony or completeness, not a single block, building, or sidewalk that is flawless and camera-friendly. I am hopelessly un-photogenic. One can only call photogenic a few of my details: the lonesome palm trees, cats and the shiny diamond smiles of local people. The strangest is that it’s precisely in photographs that I lose the characteristic traits of my geography – I become neither East nor West. My face is a city without a homeland.

I have no map. In cartographic terms, I am a formation. On a globe, I only start to emerge as an inscription on the blue, like a light spray emanating from the Mediterranean Sea. Funny, that many of my streets have the exact same names. The creators, it seems, lacked the imagination and patience to dig in ancient chronicles with lists of names and choose some for my deceptive, curving roads. The locals decided, cleverly, to bury any notion of charting my surface, my veined portrait – they say that you can locate anything on a body as slight as mine, by intuition. They also say that it’s impossible to lose one’s way in me because you’ll always hit a wall. I have a dividing wall, a harrowing death zone, which I call the “abyss” between my faces. I am deceitful, and one of my faces knows next to nothing about the existence of the other. In the contest between my faces I am forced to use my wits, playing them against each other, extending bridges of friendship between them; I convert Turkish liras to Greek pounds, and use them to buy euros. In their honour, I hold feasts in the death-zone, I turn death into an art, from art I create a new history, from new history—new blames on reality… It’s untrue that one can’t lose one’s way in me, and it’s precisely because of the wall that I’m constantly getting lost in myself. I forget about my own cul-de-sacs, and when I get trapped in them, no measure of intuition will lead me out. These are the moments when I feel a need to turn far back– into the romantic retro era of black and white, which suited me thanks to its rhythm of traffic, stylish hats, white fans, plisse dresses, low-heeled shoes, heady encounters on verandas festooned with the silky blossoms…Looking back, I imagine it as an epoch when I was loved more or even, perhaps, I was truly loved, when I bestowed on all the most erotic evenings on Earth. I’ve kept the velvety softness of my evenings – I nurture these as they are one of life’s joys, a counterweight to the ever-mounting rise of the midday heat.

I am most beautiful at dusk. One needs to draw, photograph and versify me when darkness is falling, beneath the most eloquent stars of the Universe, beneath the brightest moon on Earth. One needs to imbibe my evenings. At dusk, one can even touch me. That is when I am most outspoken and prepared for more outspokenness. That twilight is my most precious aura, dear foreign hunters of my groves with feathered hats. The black velvety dusk with white-glimmering contours of life objects, and not the death-zone, walls, or two majestic faces in the searing midday sun is my true charm and the picture for those who want to see and find the meaning between names: Lefkosia, Nicosia, Levkosha, Chora… Names are given by intuition that equals perennial twilight.

Negatyvas

Miestui, kuriame gyvenu

Turiu daug vardų ir eklektišką istoriją. Ji – Ifestijas mano širdyje. Jos simboliu pasiriknčiau mano centre stirksančią, masyvią skulptūrą iš neapdailintų, viena ant kitos įstabiai sunertų stiklo šukių. Skulptūra primena baubą, o vadinasi Poetas. Poetas–šaltųjų ginklų kaugė širdyje. Net benamis bastūnas ar nevala katinas, valkata šuo ar visko matęs globalinis balandis nepanorės ieškoti jaukumo Poeto užantyje. Poetas–aštri, apsinešusi kibiomis dulkėmis vienatvė ant parūdijusių “kojų” postmoderno provincijoje. Būta ir kitokių simbolių, bylojančių apie mano ypatumus. Labiausiai mėgau venecijietišką žiedą—tobulo apskritimo sieną su apsaugos bokštais nelyginant žiedlapiais. Viduržemio civilizacijos moka preciziškai statyti sienas, jaučia jas kaip mylimą kūną. Tiksliau–apjuosia jomis mylimą kūną taip, kad iš vidaus veržtų, o iš išorės–nekeltų pagundos. Žiedas veržia, kol neskyla. Arčiausias žiedas—pirmoji šeima, puoselėtojai, mylintieji ir augintiniai–veržia stipriausiai ir skyla skaudžiausiai. Vėlesni, istorijos tėkmėje prisišlieję “žiedai”—turtuoliai ir skurdžiai, kenkėjai ir gerbėjai, genijai ir beviltiški kvailiai, architektai ir archeologai, fotografai ir istoriografai, advokatai ir buchalteriai, daktarai ir daktarai su žydiškos kilmės pavardėmis, ištvirkę šventikai, britai, arabai, rusai, neišraiškingi priemiesčiai, akligatviai, pseudo-rūmai, sujauktos krautuvėlės ir sterilūs prekybcentriai, mirštančios tavernos ir klestintys fast-food’ai, vėliavos, geltonos žvaigždutės—jie neveržia. Jie–ne simbolinę prasmę turintys žiedai, o besidraikančios tikrovės gijos, spinduliai, keičiantys kryptį, atsirandantys ir nykstantys sulig Saulės judėjimu.

Saulė mano regione užteka ir nusileidžia staiga. Tarsi nušoktų iš dangaus į jūrą, o ryte pašoktų iš jaukaus bangų patalo. Galėčiau tapatintis su saule, nes jos manyje daug. Įkaistu kaip keptuvė, kaip tarpukalnė, Mesaorija (tai reiškia, slėnis tarp kalnų). Įkaistu taip, kad menkiausias lašas virsta revoliucija. Neturiu erdvių aikščių revoliucijoms ir žvilgančių paminklų revoliucionieriams. Mano kovų simboliai yra apgailėtini ir komiški kaip plastmasiniai “alyvmedžio” vainikai. Aš pati esu nuolatinė kova be šlovės vainikų. Esu Chora. Tai vienas iš mano vardų. Etimologiškai jis byloja apie dosnų talpumą. Choros vardą su visais postmoderniaisiais jo atspalviais mėgstu labiausiai. Taip mane vadina vietiniai. Esu dosni ir pamišusi kaip viduramžė motina. Vidur-amžė motina su pseudonimu. Vidur-amžyje suklestėjau, jame ir sustingau tikėdamasi sulaikyti savyje jaunystės amžinumą. Nuo sąstingio skilo mano artimiausias, labiausiai veržiantis žiedas. Skilau į dvi. Dabar esu su dviem veidais, dviem pusėmis: šiaurietiška–rymančia praeities pavidale, jaukia naminių vaiduoklių buveine ir pietietiška—triukšminga ir neramia svetimšalių praeivių kryžkele. Laikui bėgant dviveidiškumas ėmė teikti man saugumo pojūtį ir galimybę atlaikyti kitų kultūrų išpuolius, gudrias rytietiškas politikas ir išlikimo įtampą. Žaidžiu su veidais, studijuoju juos. Ilgai stebiu save skaisčiame dangaus veidrodyje ir įžvelgiu jame slapčiausias savo mintis. Dabar žinau, kad kitoje veidrodžio pusėje yra dar vienas, kitoks mano veidas, tik niekados nežinau, kurį iš jų šią akimirką pasitelksiu.

Amžino jaunatviškumo ir gyvybingumo paslaptis glūdi nežinojime, nuostaboje ir šventojoje dvejybėje, nes pastarieji priešinasi egzistenciniam snauduliui ir ragina susikurti save iš naujo. Amžinybė yra, tik ne visi vienodai ir laiku atveria jos paslaptis. Įtariu, kad mano amžinos jaunystės žavesys slypi dvejybės įtampoje, dviejuose veiduose, dviejose istorijose, antrininko nuojautoje. Visados norėjau būti tokioje vietoje, kur galiu turėti ne vieną gyvenimą. Norėjau vietos savo veidams. Gal–savo salos. Sala geriausiai tinka paslaptims. Saloje…šlovingai viena…su savo veidais. Iš tikro, daugiau nieko įdomaus ir turiningo, išskyrus dvejybę, neturiu. Stengiuosi ją praturtinti prasmėmis. Dabinu bizantiškų ikonų kolekcijomis. Kiekvienas amžius palieka ikonoje savo spalvą, o ikonografas—talentą, širdį arba nemokšiškumą. Labiausiai mėgstu savo, viduramžės, ikonografinį pavidalą, nes sodriai ryškios amžiaus spalvos ir rėmus lydanti jų šviesa liudija apie patirtį.  Tiesa, patirtis ir šviesa anaiptol nėra kažkas sukaupiamo. Jos niekados nesikartoja ir nieko negarantuoja. Manau, patirtis yra žinojimas, kad turi dovaną, kuri gali ir nesušvisti. Surinkau ikonas į du saulėtus kambarius šalia katalikiškų relikvijų. Mano trapūs katalikiški bokštai laikui bėgant virto sunkiais cerkvių kupolais. Pastarieji—aštriais mečetės smaigaliais ir pagaliau–mielomis griuvenomis.

Niekados nemaniau, kad mylėsiu griuvėsius. Turiu pripažinti, kad jie sudaro autentiškiausią mano dalį. Man jie yra neliečiami, bejėgiai ir skaidrūs kaip vaiko siela. Be jų nebūtų mano nuotaikų. Griuvėsiai lieka, pasitraukus žmogui—tai liūdnas aktas. Tačiau patys savaime jie neatrodo liūdni, greičiau–didingi. Kuo ilgiau niekas jų neliečia, tuo jie didingesni, tarsi išmintingas priekaištas išeinantiems ir paliekantiems. Griuvėsių nemato niekas, išskyrus dangus–vienintelis amžinas kupolas. Karūnuoti dangaus jie atrodo šventi. Mano regione dangus auksinis kaip ikonų fonas. Gal dėl to manyje tiek daug griuvėsių – visi nori skaistaus ir saulėto dangaus, po kuriuo net mirtis atrodo šviesi.

Tragiškasis mano viduramžių prototipas buvo penkioliktojo šimtmečio salos karalienė Katerina Kornaro. Istoriniai šaltiniai nutyli apie jos asmeninę dramą. Garsios Jeruzalės dinastijos gražuolė norėjo turėti salą su aukštu dangumi. Matyt, ją irgi kerėjo šlovingos vienatvės mitas. Ji išgyveno saloje dvidešimtmetį ir sulaukė mito išsipildymo. Minėtieji griuvėsiai po dangiška šviesa ir elegantiškomis palmėmis priglaudė jos gyvenimą. Čia ji palaidojo vyrą, netrukus ir vienturtį sūnų. Paskui šlovingai viena pasitraukė iš salos į Tėvynę, palikdama griuvėsiams savo liūdesį, o mano veidui – savo gyvenimo šešėlį. Vienoje iš lietuviškų interneto svetainių buvo atpažįstamo turinio žinutė: prieš 515 metų, 1489 m., Kipro karalienė Katerina Kornaro, paskutinė Luzinjanų dinastijos atstovė, pardavė savo karalystę Venecijai… Kartais ir man kyla pagunda „parduoti karalystę“ ir pajudėti artimiausio Penkiapirščio kalno, kurį kasdien su nostalgija stebiu pro savo langus, link. Sako, ten yra gražiausi pasaulyje Sinajaus vienuolyno griuvėsiai ir, jei nepaisai gyvačių barškuolių draugės bei priešiškų erškėčių, gali išvysti tikrą biblinį peizažą… Ir reginys, sako, pakeis tavo gyvenimą.

Nematomi gyvenimo griuvėsiai, deja, liūdnesni už pamažu laike tirpstančias apleistas sienas. Vadinasi, ir Dievas gali būti liūdnesnis už bažnyčią, gyvenimas–už nebūtį, priežastis–už pasekmę, originalas–už dublikatą, gyvas vaizdas–už nuotrauką… Staiga toptelėjo, kad tik dabar supratau Poeto Kavafio–jo epochos “baubo”–ironiją fotografijai. “Fotografuoti“ koks baisus žodis, rašė jis. Ne vien dėl to, kad dažnai tik nuotraukose poetas atrasdavo savo ‘netradicinės’ meilės įsikūnijimą. Kavafišku supratimu fotografuoti reikštų kentėti. Fotografija savo giliausia prasme yra kančios-vardan-grožio aktas. Per kančią atrasti grožį, matyti grožį kančioje, kankinti grožį, iškentėti grožį, grožėtis kančia, kentėti prieš grožį, kentėti grožiui… Visados grožiui, netgi baisybėje–grožiui. Nebūna “negražių“ nuotraukų, tik per mažai kančios, kaip ikonografijoje. Jei tam tikra prasme grožis nukreiptas į palaimą, reiškia nuotrauka kaip grožio įkūnytoja gali būti stipresnė, veiksmingesnė už tikrovę. Tikresnė už tikrovę ? Šito aš nežinau ir beveik neturiu nuotraukų, nes nesutikau savo fotografo. Niekas nenori mano griuvėsių ir kontrastingų veidų. Manyje nerasta vientisumo, harmonijos ir išbaigtumo, nė vieno taisyklingo, tinkančio objektyvui kvartalo, pastato, šaligatvio. Esu beviltiškai nefotogeniška. Fotogeniškomis galima pavadinti tik kai kurias mano detales–vienišes-palmes, kates ir žėrinčias vietinų šypsenas. Keisčiausia, kad būtent nuotraukose netenku savo geografijai būdingų bruožų—nesu nei Rytai, nei Vakarai. Mano veidas—miestas be tėvynės.

Neturiu žemėlapio. Esu kartografinis tapsmas. Gaublyje tik pradedu atsirasti kaip užrašas ant vandens, kaip Viduržemio jūros purslas. Juokinga, daug mano gatvių turi tuos pačius pavadinimus. Kūrėjams matyt pristigo fantazijos ir atminties pavadinti mano klaidžius posūkius vardais iš begaliniai turtingo istorinio katalogo. Vietiniai įsigudrino visai pamiršti mano piešinį, mano gyslų raštą—sako, smulkiame kūne viskas atrandama iš nuojautos. Jie dar sako, kad manyje neįmanoma pasiklysti, nes visados atsiremsi į sieną. Aš turiu vidinę sieną, šiurpią mirties zoną, kurią vadinu perskyra tarp savo veidų. Esu klaidi slapukė, nes vienas mano veidas beveik nieko nežino apie kito egzistenciją. Žaizdama su savo veidais, gudrauju, siūlau juos vienas kitam mainais, tiesiu tarp jų trapius draugystės lieptus, keičiu turkišką lyrą į graikišką svarą ir perku eurus. Už juos keliu puotas mirties zonoje, darau iš mirties meną, iš meno—naują istoriją, iš naujos istorijos—naujus priekaištus tikrovei… Netiesa, kad manyje neįmanoma pasiklysti, ir būtent dėl sienos nuolatos savyje pasiklystu. Užmirštu apie savo akligatvius, o juose atsidūrus neišgelbėja jokia nuojauta. Tada reikia ir norisi sukti atgal–į romantišką juodai baltojo retro epochą, kuri man ypač tiko su judėjimo ritmais, skrybėlaitėmis, vėduoklėmis, klostuotomis suknelėmis, žemakulniais bateliais, svaigiais pasimatymais tarp šilkinių verandos žiedų… Vaidenasi, kad tai buvo epocha, kai mane labiau, galbūt—iš tikro, mylėjo, kai dovanojau visiems erotiškiausius pasaulyje vakarus. Lig šiolei išsaugojau savo vakarų aksomą, tebepuoselėju jį kaip gyvenimo džiaugsmą, kaip atsvarą prieš vis didėjantį vidurdienio karštį.

Esu gražiausia, kai temsta.  Mane reikia piešti, fotografuoti, poetizuoti tamsoje, po iškalbingiausiomis Visatoje žvaigždėmis, po šviesiausia Žemėje pilnatimi. Reikia mėgautis mano vakarais. Temstant mane galima paliesti. Tada būnu atvira ir visados pasiruošusi būti dar atviresnė. Tai prieblanda yra mano brangioji aura, skrybėlietieji mano giraičių medžiotojai. Gilus prieblandos aksomas su švytinčiais gyvenimo kontūrais, o ne mirties zona, ne sienos ir ne du įstabūs veidai rėkiančioje vidurdienio saulėje yra tikrasis mano žavesys ir atvertis ieškančiajam prasmės tarp vardų Lefkozija, Nikozija, Levkoša, Chora… Vardai dedami iš nuojautos, kuri visados yra prieblanda.

 


Dalia Staponkutė (born in Šiauliai 1964) is an essay writer and a translator. After graduating from the School of Philosophy of St Petersburg University, Russia, for three years she lectured philosophy in Lithuanian universities. With the fall of the Berlin Wall she moved to England, and soon after–to Cyprus. For her intellectual and academic activities she was awarded a Doctoral degree in Comparative Cultural Studies and now teaches translation theory at the University of Cyprus. Herself she translates literature from modern Greek to Lithuanian and vice versa and writes personal literary essays in her mother tongue. For two decades now Staponkutė resides in Nicosia with two Cypriot-Lithuanian daughters. Her only collection of autobiographical essays Rain versus Sun (Vilnius: Apostrofa, 2007) was nominated for the 2007 book of the year in Lithuania.

Recommended Posts